Nepadidins.
Bent jau ne didžiajai daliai pieno ūkių.
Balandžio mėnesio duomenys rodo, kad Lietuva turi mažiausią pieno supirkimo kainą visoje Europos Sąjungoje – vos 37,5 Eur/100 kg. Tuo metu Kipre mokama 66,8 Eur, Maltoje – 63,7 Eur, Graikijoje – 54 Eur, ir net kaimyninės Latvija ir Estija jau lenkia Lietuvą.
Ir dabar kyla klausimas.
Kaip naujasis Pieno įstatymas pakeis šią situaciją?
Jeigu įstatymas orientuotas tik į siaurą ūkių grupę, kas bus su visais kitais? Su tais, kurie kasdien gamina didžiąją dalį Lietuvos pieno? Su tais, kurie moka atlyginimus, investuoja, išlaiko darbo vietas regionuose ir užtikrina, kad pieno apskritai būtų?
Jiems atsakymo kol kas nėra.
Mes visi norime, kad smulkūs kooperatyvai ir jų ūkiai išliktų. Tačiau negalima gelbėti vienų kuriant dar didesnę riziką kitiems. Jei įstatymas neužtikrina konkurencingumo visam sektoriui, jis neišsprendžia pagrindinės problemos.
Lietuva ir taip yra geografiškai nepalankioje padėtyje. Tradicinės eksporto kryptys stringa, Lenkijos rinka nebesugeria perteklinių pieno kiekių, o Latvija ir Estija pačios konkuruoja dėl realizacijos. Rinkos neišplėsi įstatymu. Tačiau įstatymu galima padaryti taip, kad dalis ūkių taps dar mažiau konkurencingi.
Jeigu šiandien mažiausią pieno kainą gaunanti valstybė Europoje vietoje konkurencingumo didinimo kuria papildomus iškraipymus, kyla vienas klausimas – kas apgins likusius pieno ūkius?
Nes kai jų nebeliks, nebeliks ir kam mokėti didesnę pieno kainą.